Stoties parinkimas ir nivelyro pastatymas.

Nivelyras turi stovėti tarp matuoklių, vienodu atstumu tarp jų. Vieta parenkama, kad būtų aiškiai matomos matuoklės ir ašis būtų ne arčiau kaip 30cm nuo žemės paviršiaus. Stovo kojas įspaudžiame į gruntą, užveržiame kojų sraigtus. Kelmelio keliamasis rintis pastatome į vidurinę padėtį. Nivelyras gulsčiuojamas sferiniu, po to cilindriniu gulsčiuku. Nurodyti veiksmai kartojami tol detalusis planas, kol esant bet kuriai žiūrono padėčiai, gulsčiukas bus viduryje arba bus nukrypęs ne daugiau kaip per vieną ar dvi padalas. Prieš atskaičiuojant matuoklėje, gulsčiuko burbulėmis nuplukdomas tiksliai į vidurį elevatine rintimi. Ketvirtos klasės paklaida yra ±2mm, aukščių skirtumo paklaida 2,28mm.Aukščių skirtumas nustatomas du kartus pagal dvi matavimo puses arba iš dviejų horizontų, tai hvid= 2mm.Vidutinis matuoklės nuotolis nuo nivelyro 50m. Niveliavimo ėjimo 1 km turi apie 10 stočių. Tada aukščių paklaida 1km bus ±20mm.

Nivelyrų tikrinimas ir reguliavimas.

Nivelyrų negalima pagaminti taip, kad sumontuotos detalės nekeistų tarpusavio padėties. Todėl prieš pradedant dirbti reikia patikrinti jo techninę būklę. Nivelyro su elevatiniu sraigtu tikrinimas: 1)Sferinio gulsčiuko ašis turi būti lygiagreti nivelyro sukimosi ašiai. Statome sferinį gulsčiuką tarp dviejų keliamųjų rinčių, burbuliuką išplukdome į vidurį sukant abi rintis. Apsukame 180º kampu. Jei nukrypo daugiau nei per vieną padalą (2mm), taisome.2)Vidurinis horizontalus siūlelis turi būti statmenas nivelyro sukimosi ašiai. Pastatome nivelyrą, 20-30m atstumu nuo jo ant sienos pažymimas taškas, gulintis ant horizontalaus siūlelio jo pakraštyje. Nivelyrą palengva sukame topografinė nuotrauka. Sukimosi taškas turi likti ant horizontalaus siūlelio. Jei nelieka (skiriasi >1mm), padėtis taisoma sukant siūlelio sankryžos pataisos rintis.3) topografinė nuotrauka cilindrinio gulsčiuko ašis turi būti lygiagreti žiūrono vizavimo ašiai. Tai pagrindinė sąlyga. Ji tikrinama dviem niveliavimais; iš galo ir vidurio. Vietovėje atmatuojame 80-100m atstumą, viduryje statom nivelyrą. Po to nivelyras pernešamas į galą arčiau vienos matuoklės. Atskaita a nuo išskaičiuotos turi skirtis ne daugiau kaip 4 mm.

 Panašūs klausimai: Kaip tikrinti nivelyrą, kaip reguliuoti nivelyrą.
ĮDOMUS VIDEO:

Geometrinis niveliavimas

Geometrinis niveliavimas– tai vienas iš tiksliausių ir statybinėje praktikoje labiausiai paplitusių niveliavimo būdų. Jis pagrįstas horizontalaus spindulio projektavimu į matuokles, pastatytas niveliavimo taškuose. Pagal nivelyro padėtį niveliuojamų taškų atžvilgiu yra du geometrinio niveliavimo būdai: niveliavimas iš vidurio ir niveliavimas pirmyn.



Kai nivelyras statomas maždaug vienodu atstumu tarp abiejų matuoklių, matavimas vadinamas niveliavimu iš vidurio. Jei AB yra ėjimo kryptis, kai a vadinama atskaita atgalinėje matuoklėje, b – atskaita priekinėje matuoklėje. Aukščių skirtumas tarp taškų A ir B yra lygus matuoklėse gautų atskaitų skirtumui: h = a – b Taško B aukštis yra lygus:


 Niveliuojant pirmyn nivelyras statomas virš taško A, kurio aukštis H_A yra žinomas. Ant taško B, kurio aukštį H_B reikia nustatyti, pastatoma matuoklė. Po to išmatuojamas instrumento aukštis i (nuo taško A iki okuliaro centro) ir atskaičiuojama atskaita matuoklėje, kuri pastatyta ant priekinio taško B. Taško B ir taško A aukščių skirtumas h yra lygus: .



t.y., niveliuojant pirmyn, priekinio taško aukštis yra lygus instrumento horizonto ir atskaitos ant to taško pastatytoje matuoklėje skirtumui. Nivelyro horizontas altitudėms skaičiuoti naudojamas tada, kai, vieną kartą pastačius nivelyrą, išmatuojami daugiau kaip dviejų žemės paviršiaus taškų aukščių skirtumai ir skaičiuojamos altitudės kadastriniai matavimai. Niveliuojant taškus A, C, D ir B iš vienos nivelyro stoties, kai matuoklių atskaitos atitinkamai yra a, c, d, b, taškų C ir D altitudės skaičiuojamos pagal nivelyro horizontą taip: 

 
t.y. sudėtinis niveliavimas
Nivelyras – tai geodezinis instrumentas aukščių skirtumui tarp taškų nustatyti, vizuojant horizontaliu spinduliu.
Nivelyro žiūrono vizavimo ašį pastatyti horizontaliai galima naudojantis gulsčiuku arba kompensatoriumi. Kompensatoriai, kaip ir gulsčiukai, dirba, veikiami sunkio jėgos. Svarbiausios jo dalys: žiūronas 1, cilindrinis kontaktinis gulsčiukas 2, žiūrono fokusavimo sraigtas 3, sferinis gulsčiukas 6, veržimo sraigtas 4, mikrometrinis sraigtas 5, kelmelis 7, kėlimo sraigtas 8, elevacinis sraigtas 9. Matuoklė- naudojama geometriniam niveliavimui. Matuoklės būna 3-4 m ilgio, 8-10 cm pločio ir 2-2,5 cm storio. Vienoje arba abejose matuoklės pusėse sužymimos padalos. Apatinis matuoklės galas turi būti apkaustytas, nuo jo , kaip nuo nulio, atskaičiuojamos padalos.

Vertikalių kampų matavimas. Nulio vieta. Vertikalių kampų matavimo tikslumas.

 

Vertikalus kampas matuojamas taip:

1)Teodolitas centruojamas ir nustatomas vertikaliai. Padėtyje SK (arba SD) žiūrono viduriniu horizontaliuoju siūleliu vizuojama į reikalingą tašką M. Nugulsčiuojamas ir atskaičiuojama vertikaliojo limbo padėtis, kurią sutrumpintai žymėsime SK (arba atitinkamai SD).2) Detalusis planas žiūronas verčiamas per zenitą ir teodolito padėtyje “skritulys dešinėje” vizuojama į tą patį tašką. Patikslinus vertikalųjį nugulsčiavimą daroma atskaita SD.3)Iš teodolitą atitinkančių formulių skaičiuojamas nulio vietos (NV) ir vertikalaus kampo  reikšmės:Nulio vieta (NV) – tai vertikaliojo skritulio ataskaita, kai žiūrono vizavimo ašis yra tiksliai horizontali. Kai NV > 1’-2’, ji reguliuojama keičiant gulsčiuko padėtį. Vertikalių kampų matavimo tikslumas labai priklauso nuo teodolito bei matavimo proceso paklaidų ir atmosferos sąlygų. Vertikalių kampų matavimo tikslumas 1,5-2 kartus mažesnis negu horizontaliųjų kampų.

Horizontalių kampų matavimas ruožtų, krypčių ir kartojimo būdais. Horizontalių kampų matavimo tikslumas.

 

Matuojant kampus, vietovėje turi būti pažymėti taškai. Kampo viršūnėje, taške 2 statomas teodolitas, ten jis centruojamas ir gulsčiuojamas.

Kampo matavimas ruožtu būdu. Matavimo tvarka tokia: I pusruožtis (SD- skritulys dešinėje arba SK-skritulys kairėje): 1) Vizuojame į dešinį tašką 1 ir horizontaliame limbe atskaitoma a_d. 2) Atpalaidavus alidadę, vizuojame į kairįjį tašką 3) limbe atskaitoma atskaita a_k. II pusruožtis (SK arba SD): 1) Limbas pasukamas 1-2 kampu, kad pasikeistų krypčių atskaitos.2) Žiūronas verčiamas per zenitą ir kartojami pirmojo pusruožčio veiksmai.

Atskaitos surašomos į žurnalą. Žurnale skaičiuojamos kampo reikšmės iš pirmojo ir antrojo pusruožčių atskaitų:  = a_d -a_k. Jei a_{d <} a_k, tai  = (a_d +360- a_k). Skirtumas tarp kampų, gautų atskiruose pusruožčiuose, neturi būti didesnis, kaip t’2, kur t – atskaitymo tikslumas. Kampo matavimas kartojimo būdu. Kartojimo būdu matuojama tada, kai norima, kad kampo matavimas būtų tikslesnis. Kartojimo būdas nuo ruožtų būdo skiriasi tuo, kad, matuojant šiuo būdu, kampas nuosekliai atidedamas limbe p kartų, atskaičiuojant tik matavimo pradžioje ir pabaigoje. Matuojant kampą 2 daroma taip:1) teodolito limbe nustatoma atskaita, artima 0. Vizuojant alidadė sukama kartu su limbu ir, limbą užveržus, jo mikrometriniu judesiu vertikalusis siūlelis nutaikomas į tašką 3, atskaičiuojamą limbe a₁;2) atpalaidavus alidadę, topografinė nuotrauka vizuojama į tašką 1 ir limbe neatskaičiuojama;3) pasukant limbą, esant priveržtai alidadei, vėl vizuojama į tašką 3 ir neatskaičiuojama;4) pasukant alidadę, vizuojama į tašką 1 ir atskaičiuojama limbe a₂.Buvo padaryti du kartojimai. Panašiai matuojama atliekant tris ar daugiau kartojimų. Kampas skaičiuojamas iš formulės: 

 čia – k – nulinio atskaitymų indekso praėjimų pro limbo nulį skaičius; p – kartojimų skaičius.

Krypčių būdas. Kai iš vieno taško eina daug krypčių , tarp kurių reikia išmatuoti kampus

 

Matuojama taip:1.Žiūronui esant SD padėtyje, vizuojama paeiliui į 1,2,3,4 taškus ir vėl į 1, atskaitant limbą. Kadangi į tašką 1 vizuojama du kartus, tai būna dvi atskaitos.2.Žiūronui esant antroje padėtyje SK, vizuojama priešinga kryptimi, t.y. į 1,4,3,2,1. Imamas atskaitų, kai buvo vizuota į 1 tašką, vidurkis. Paskui skaičiuojami pusruožčiais išmatuoti kampai ir imami jų vidurkiai. Horizontalių kampų matavimo tikslumas priklauso nuo teodolito ir gairių pastatymo tikslumo taškuose, nuo prietaiso, vizavimo ir atskaičiavimo klaidų. Kampų matavimo tikslumui didelę įtaką turi ir atmosferos sąlygos: oro temperatūra, vėjas ir ypač šoninė refrakcija.

Teodolito paruošimas darbui. Tikrinimas ir reguliavimas.

1) Teodolitas centruojamas, sutapdinant vertikaliąją teodolito ašį su vertikaliąja linija, einančia per vietovės tašką, centruojama siūliniu arba optiniu svambalu.2) teodolitas gulsčiuojamas, naudojantis horizontaliojo skritulio gulsčiuku. Gulsčiavimo tikslas – limbo plokštumos pastatymas. Žiūrono paruošimas stebėjimui: a)nustatomas siūlelių ryškumas b)nustatomas stebimo daikto ryškumas c)tikrinama, ar nėra siūlelių paralakso. Jis naikinamas, papildomai ryškinant daikto vaizdą ir siūlelių tinklelį. Teodolito tikrinimas ir reguliavimas. Kadastriniai matavimai - pagrindinės geometrinės sąlygos yra tokios:1) vertikalioji teodolito ašis turi būti vertikali 2) limbo plokštuma turi būti horizontali; 3) vizavimo plokštuma turi būti vertikali. Pirmame centravimo etape perstatomos stovo kojos arba pakeičiamas jų ilgis. Tuo pačiu stovo galvutę išlaikyti horizontalioje padėtyje. Po to teodolitas gulsčiuojamas, t.y. gulsčiuko burbulėlis išplukdomas i vidurį. Po to teodolitas centruojamas galutinai: atleidžiamas stovo veržiamasis sraigtas ir teodolitas ant stovo galvutės pastumiamas taip, kad siūlelio ar optinio svambalo smaigalys būtų ties ženklo centru. Vėl patikrinam nugulsčiavimą.

ĮDOMŪS VIDEO:

 

Teodolitas. Žiūronas. Gulsčiukas. Atskaičiavimai teodolitų limbuose.

Teodolitas yra kampų matavimo instrumentas, kuriuo vietovėje matuojami arba atidedami horizontaliniai bei vertikaliniai kampai ir tolimačiu pagal matuoklę su padalomis nustatomi atstumai. Svarbiausios teodolito dalys yra: vertikalinė ašis, horizontalus skritulys(limbas), horizontalinė ašis su vertikaliu skrituliu, žiūronas, nuimamas trikojis ( kelmelis), gulsčiukas, svambalas, busolė.  Limbos- išorinis apskritimas su padalinimais.                  Alidadė – vidinis apskritimas. Žiūronas. Teodolito žiūroną sudaro optinių lęšių sistema duodanti padidintą ir dažniausiai apverstą vaizdą. Žiūroną sudaro objektyvas ir okuliaras. Ryškus siūlelių vaizdas gaunamas sukant okuliarą. Geometrinė ašis jungia objektyvo ir okuliaro optinius centrus statinių kadastriniai matavimai. Objektyvo ir okuliaro optinis centras ir siūlelių centrinis susikirtimo taškas sudaro vizavimo ašį. Gulsčiukai – naudojami geodeziniams prietaisams pastatyti į horizontalią ir vertikalią padėtį. Tai ampulė pripildyta spirito. Gulsčiuko ašimi vadinamas liestinė linija ampulės sferiniam paviršiui. Gulsčiukai būna kontaktiniai, cilindriniai ir sferiniai. Atskaičiavimai teodolitų limbuose. Atskaičiuojama pirmiausia pagal atskaičiavimo vertės indeksą, atskaičiuojama sveikas skaičius padalų, po to nepilnos padalos vertė ir sudedama. Atskaitymui naudojami brūkšniniai mikroskopai ir skaliniai mikroskopai.
ŠIAIP ĮDOMUS VIDEO:

Netiesioginis atstumų matavimas.(Neprieinamų atstumų matavimas)

Jeigu   reikia   išmatuoti: atstumą, esant nepalankioms matavimui sąlygoms ir neturint tolimačio įgalinančio išmatuoti atstumą norimu tikslumu, ieškomasis atstumas: randamas   netiesioginiu   būdu   iš   vietovėje   sudaryto   trikampio. Pavyzdžiui, išmatuoti atstumą AB = d trukdo upė Sudarius   vietovėje   artimą   lygiakraščiam   trikampį,   išmatuojame! atstumą AC = b, vadinamą baze ir teodolitu kampus β1 ir β2 tarp bazės ir kryties į taškai B. Ieškomas   tos   pačios   linijos   ilgis   nustatomas   sudarius   kitą pagalbinį trikampį ABC. Atstumas šiuo atveju bus lygus: d1=bsinβ2/sin(β1+β2) Tikrinant   tos   pačios   linijos   ilgis   nustatomas   sudarius   kitą pagalbinį trikampį ABC`. Atstumas šiuo atveju bus lygus: d1=b`sinβ`2/sin(β1+β`2) Jei skirtumas tarp d1 ir d2 neprašoka 1:500 nustatomo linijos ilgio, galutinis atstumas apskaičiuojamas kaip aritmetinis vidurkis, t.y. d1=d1+d2/2 Norint rasti atstumą tarp taškų A ir B kai tarp jų nėra matomumo topografinė nuotrauka, vietovėje reikia parinkti tašką C taip, kad būtų galima išmatuoti atstumus AC, BC ir kampą β. Skaičiuojant ieškomąjį atstumą, naudojamasi kosinusų formule d=saknis b12+b22 -2b1b2cosβ.
ŠIAIP ĮDOMUS VIDEO:

Linijų matavimas (matavimo priemonės, linijų paruošimas matavimui, išmatuotų linijų ilgių pataisos, linijų matavimo tikslumas

Geodezijoje linijiniams matavimams dažniausiai naudojamos plieninės juostos, ruletės. Didelio tikslumo darbams naudojama plieninė arba invarinė viela, arba invarinė juosta. Matuojant į juostos iškarpą įstatomas metalinis smaigalys, fiksuojantis juostos pradžią ir pabaigą. Juosta pernešama ir ištempiama esamų rankenų pagalba. Nedirbant juosta užvyniojama ant specialaus metalinio lanko ir užtvirtinama sraigteliu. Statybose dar naudojamos 50 m ilgio ruletės, suvyniotos ant velenėlio, kuris pritvirtintas prie rankenos. Atsakingų inžinerinių statinių geodezinių tinklų kraštinėms matuoti naudojama 24 arba 48 m ilgio plieninė arba invarinė viela arba 24 m ilgio invarinė juosta.Vis plačiau atstumai pradedami matuoti radijo ir šviesos tolimačiais, atstumą galima nustatyti iš radijo arba šviesos bangų sklidimo iki objekto ir atgal laiko. Atstumų matavimas juosta ir rulete. Linijos paruošimas matavimui. Prieš matuojant linijos ilgį, reikia pašalinti jos kryptyje esančias kliūtis ir pažymėti ją gairėmis, nusmaigyti. Gairėms naudojamos 2-3 m ilgio kartelės, nudažytos balta ir raudona spalvomis. Jei matuojamoji linija trumpa, gairės įsmeigiamos tik prie galimų jos taškų. Ilgesnių kaip 100-200 m linijų sąvaroje statomos gairės, dalijančios liniją į trumpesnes atkarpas. Atstumai tarp gairių priklauso nuo vietovės reljefo. Lygioje vietoje gairės statomos toliau viena nuo kitos, kalvotoje - tankiau. Linija smaigoma stebėtojo kryptimi. Ilgio matavimo prietaiso tikrinimas. Matavimo juosta arba ruletė prieš pradedant dirbti patikrinama detalusis planas. Nustatomas faktinis jų ilgis. Tai atliekama lyginant norima naudoti juostą ar ruletę su standartiniu matavimo prietaisu, kurio ilgis tiksliai žinomas. Toks palyginimo veiksmas vadinamas matavimo prietaiso komparavimu. Jo tikslas -nustatyti darbui skirto prietaiso (juostos ar ruletės) ilgio pataisą Al_k, kurią pridėjus prie normalinio ilgio, gaunamas faktinis jo ilgis. Komparavimo pataisos dydžiui nustatyti lygioje aikštelėje ištempiamas standartinis ir komparuojamasis prietaisai, jų pradiniai brūkšniai sutapdinami, o galinių brūkšnių nesutapimas išmatuojamas liniuote su milimetrinėmis padalomis Al_k laikomas teigiamu, kai darbo prietaisas ilgesnis už standartinį, priešingu atveju - neigiamu. Darbo prietaiso faktinis ilgis bus: l_d=l_s+^l_k Juostą ar ruletę komparuoti galima ir lygioje vietovėje pastoviais ženklais paženklinta linija, kurios žinomas tikslus ilgis. Ši linija darbo prietaisu matuojama kelis kartus.

ŠIAIP ĮDOMUS VIDEO:

 

Geodezinių ženklų žymėjimas ir ženklinimas vietovėje.

Geodeziniai ženklai per trumpą laiką netektų savo vertės, jeigu nebūtų įtvirtinami vietovėje. Geodeziniai ženklai gali būti gruntiniai ir sieniniai, pastovūs ir laikini. Pastovūs sieniniai ženklai įtvirtinami kapitaliniuose pastatuose ir statiniuose, kurių pamatai yra žemiau maksimalios įšalimo ribos ir kurie daugiau jau nebesėda. Prie pastovus tipo sieninių ženklų tenka priskirti niveliavimo ženklus- reperį ir markę, kurie įtvirtinami antžeminiuose pastatuose cementu arba privirinami, jeigu ženklo pagrindas yra metalinis. Laikino tipo sieninius ženklus galima įtvirtinti mažesnio pastovumo pastatuose, įskaitant ir medinius. Šiais ženklais gali būti geležinkelio bėgvinės, karkos vinys ir pan., kurios įkalamos į įvairius medinius statinius. Pastovaus tipo gruntiniu ženklu gali būti įbetonuotas vamzdis, įbetonuotas bėgis ar gelžbetoninis monolitas geodezinai matavimai . Laikino tipo gruntiniu ženklu gali būti mediniai kuolai, į gruntą įkasti stulpai, į gruntą įkalti metaliniai vamzdeliai ar virbalai ir kt. Kad geodeziniai taškai būtų matomi iš toli, virš jų pastatomi įvairaus dydžio ir konstrukcijos geodeziniai ženklai. Kai geodeziniai taškai labai toli vienas nuo kito, virš jų statomos metalinės piramidės ir signalai.
ŠIAIP ĮDOMUS VIDEO:

Uždaviniai sprendžiami planuose ir žemėlapiuose.

Žemėlapiuose ir planuose su horizontalėmis sprendžiami tokie uždaviniai:1)taško altitudės nustatymas; 2) linijos nuolydžio nustatymas; 3) linijos profilio nustatymas; 4) vandentakų, vandenskyrų pažymėjimas; 5) linijos ilgio, direkcinio kampo ir azimuto nustatymas. Jei taškas yra tarp dviejų gretimų horizontalių, tai jo altitudė randama interpoliavimu. Iš bet kurio taško esančio ant bet kurios horizontalės galima išvesti į gretimas horizontales daugybę linijų. Šio linijos turės skirtingus nuolydžius, nes aukščių skirtumas bus tas pats, o linijos ilgis skirtingas. Plane visada galima išvesti didžiausio nuolydžio linijas. Vandens tekėjimo požiūriu jos yra skirtingos nuo vienos linijos, teka į abi puses-tai vandenskyros linija, tuo tarpu kai į liniją teka- tai vandentakos linija vanduo suteka iš aplinkinio ploto ir teka pagal ją žemyn geodeziniai matavimai . Praktikoje dažniausiai tenka brėžti vandenskyros linijas, nes pagal jas galima nustatyti baseino plotą. Baseinu vadinamas tas plotas iš kurio į tam tikrą vietą suteka vanduo. Vadinasi baseiną riboja vandenskyros linijos.
ŠIAIP ĮDOMUS VIDEO:

Žemėlapių nomenklatūra

Topografiniai žemėlapiai ir planai sudaromi iš pavienių lapų. Jie parenkami tokio didumo, kad smulkesnio mastelio lape tilptų sveikas stambesnio mastelio lapų skaičius. Topografinių žemėlapių ir 1:5000, 1:2000 mastelio planų lapus riboja geografinio tinklo meridianai ir paralelės. Kiekvienas topografinio žemėlapio ar plano lapas turi savo nomenklatūrą (pavadinimą). Pagal tarptautinį susitarimą elipsoidas kas 4° geografinės platumos geodezinai matavimai paralelėmis dalijamas į juostas, kurios žymimos lotynų alfabeto didžiosiomis raidėmis nuo ekvatoriaus ašigalių kryptimi. Meridianais elipsoidas dalijamas į kolonas kas 6° geografinės ilgumos. Kolonos numeruojamos arabiškais skaitmenimis nuo 180° meridiano j rytus. Vienas lapas, apribotas meridianais ir paralelėmis, vadinamas 1:1000 000 masteliu sudaryto žemėlapio trapecija. Jos nomenklatūrą sudaro juostos ir kolonos numeriai.
ŠIAIP ĮDOMUS VIDEO:

 
 

Geografinių ir stačiakampių koordinačių nustatymas žemėlapiuose.

Atliekant inžinerinius tyrinėjimus, projektavimo bei nužymėjimo darbus, naudojami topografiniai planai ir sprendžiama daug įvairių uždavinių. Taško geodezinių koordinačių radimas. Topografiniuose žemėlapiuose bei planuose paralelės ir meridianai pažymėti tik planšeto rėmeliuose. Juos galima nubrėžti sujungiant vienareikšmes minučių padalas, esančias priešingose rėmelio pusėse Norint rasti koordinates, per tašką A brėžiamos meridianams ir paralelėms lygiagrečios tiesės ab ir cd. Matuojami atkarpų aA ir cA ilgiai bei atkarpos Ab ir Ad. Skaičiuojamos taško geodezinės koordinatės: taško stačiakampių koordinačių radimas. Topografiniuose žemėlapiuose yra stačiakampių koordinačių tinklas, kitaip dar vadinamas kilometriniu tinklu kadastriniai matavimai. Jo kampų ir viršūnių koordinatės išreikštos sveikais skaičiais. Šio tinklo kraštinės lygiagrečios abscisių ir ordinačių ašims. Taško P koordinatės nustatomos, nubrėžus per jį linijas (ab ir cd), lygiagrečias abscisių bei ordinačių ašims, ir išmatavus atkarpas aP ir Pb bei cP ir Pd. Koordinatės nustatomos iš formulių.

ŠIAIP ĮDOMUS VIDEO:

Linijų orientavimas (azimutai, direkciniai kampai, rumbai ir ryšys tarp jų.

Orientuoti liniją reikia nustatyti jos kryptį atžvilgiu išeities krypties. Išeities kryptimi naudojamas meridianas - jis nustatomas iš astronominių stebėjimų arba magnetinės rodyklės pagalba. Kiekvienas taškas turi savo tikrąjį meridianą. Tikrojo meridiano kryptis nustatoma iš astronominių stebėjimų, o magnetinio pagal kompasą. Nesutapimas vadinamas magnetine deklinacija. Būna Rytų ir Vakarų deklinacijos. Tikrojo meridiano žinojimas turi didelę praktinę reikšmę ypač jūrinėms kelionėms. Visi žemėlapiai ir planai orientuojami atžvilgiu pasaulio šalių. Linijų orientavimui tarnauja azimutai, Linijos azimutu vadinamas horizontalus kampas tarp šiaurinio meridiano krypties ir linijos krypties. Jis atskaitomas nuo šiaurinio meridiano galo laikrodžio rodyklės kryptimi. Kinta 0 - 360°. Azimutas nustatytas nuo tikrojo (geografinio meridiano) vadinamas tikruoju azimutu, nuo magnetinio magnetiniu. Kadangi grafiniai meridianai nėra lygiagretūs tai tos pačios linijos azimutas taškuose A ir B nebus tas pats. A₁-A=y y - meridianų artėjimo kampas; A₁ = A ± 180; A₁ - atvirkštinis azimutas A`<sub>1</sub>= A<sub>1</sub>+180+y; A`₁- atvirkšč linijos AB azimutas taške B. a_n=a_n-1+180°-_n Skaičiuojant koordinačių prieaugius, nuo azimutų pereinama prie rumbų. Linijos rumbu vadinamas smailus kampas, esantis tarp šios linijos ir meridiano artimiausios krypties. Prieš rumbo laipsninį dydį būtinai turi būti nurodytas koordinačių ketvirčio pavadinimas(ŠV, PR, PV, ŠV), kuris priklauso nuo azimuto dydžio. Tarp azimutų ir rumbų yra geometrinis ryšys. Pagal azimutus galima apskaičiuoti rumbą ir atvirkščiai, pagal rumbą galima apskaičiuoti azimutą: r₁= A, r₂= 180°-A₂ r₃=A₃- 180° r₄=360°-A₄ Inžinerinėje geodezijoje mes dažniausiai naudojamės Gauso- Kriugerio projekcija ir koordinatėmis, o šioje projekcijoje orientuojamasi pagal taip vadinamus direkcinius kampus. Linijos direkciniu kampu vadinamas kampas, kurį ši linija sudaro su zonos ašiniu meridianu arba su jau lygiagrete (tiese) linija. Paprasčiausias prietaisas krypčiai vietovėje orientuoti yra kompasas. Geodeziniuose darbuose naudojamas tikslesnis už kompasą prietaisas, vadinamas busole geodeziniai matavimai. Skirtumas tarp azimuto ir direkcinio kampo kuriame nors taške yra lygus meridiano artėjimo kampui su zonos ašiniu meridianu. A=λ+-y_1. Rumabai kinta nuo 0 iki 90 laipsnių. 

ŠIAIP ĮDOMUS VIDEO:

  

Reljefo atvaizdavimas žemėlapiuose. Reljefo forma. Horizontalių savybės. Polinkių mastelis.

Reljefo atvaizdavimas žemėlapiuose. Reljefo forma. Horizontalių savybės. Polinkių mastelis.
Vietovės reljefu vadinama fizinio žemės paviršiaus, nelygumų visuma. Pagal reljefo pobūdį vietovės skirstomos į kalnuotą, kalvotą ir lygumų. Yra šešios pagrindinės reljefo formos:  kalnas- tai kupolo arba kūgio formos žemės paviršiaus iškilimas; dauba - tai taurės formos, įgaubta žemės paviršiaus dalis arba nelygumas, atvirkščias kalnui; kalnagūbris - tai viena kryptimi ištįsęs ilgas iškilimas, kurį sudaro du priešingų krypčių šlaitai; pakopa arba terasa - tai beveik horizontali aikštelė  kalnagūbrio ar kalno šlaite; slėnis - viena kryptimi ištįsęs ilgas įdubimas; balnakalnis - žemės kalnagūbrio dalis tarp dviejų aukštumų, pagal formą primenanti balną. Atvaizduojant reljefą plane, jį reikia atvaizduoti taip, kad jis būtų vaizdus, kad butų galima spręsti apie šlaitų kryptį bei jų statumą ir pagal planą nustatyti taškų aukštį. Vietovės reljefą galima atvaizduoti šiais būdais: perspektyvoje, brūkšniuojant, nuplaunant, užrašant taškų altitudes, nubrėžiant horizontales. Stambių mastelių planuose reljefas vaizduojamas tik dviem būdais: užrašomos altitudės ir nubrėžiamos horizontalės. Horizontale vadinama uždara plano kreivė, kurios visi taškai vietovėje yra viename ir tame pačiame aukštyje jūros arba sąlyginio lygio paviršiaus atžvilgiu. Šlaitas nurodomas trumpais brūkšneliais nubrėžtais nuo horizontalės šlaito žymėjimo kryptimi. Šie brūkšneliai vadinami kalnabrūkšniais. Šlaito pobūdį nusako šie elementai: horizontalių laiptas,atstumas tarp horizontalių ir nuolydis. Horizontalių savybės: 1) negali susikirst tarpusavy 2) atstumas tarp horizontalių nusako šlaito polinki 3) pats trumpiausias atstumas tarp horizontalių – joms statmena linija nusakanti didžiausio polinkio kryptį, 4) palinkusi plokštuma atsivaizduoja horizontalių pavidale tiese skaičių liniją.5) vandenskyros ir vandentakos linijos kerta horizontales statmenai. Vertikalus atstumas tarp dviejų gretimų horizontalių vadinamas reljefo horizontalių laiptu (h). Vietovės šlaito linijos tarp taškų horizontalinė projekcija vadinama atstumu tarp horizontalių (d). Vietovės linijos posvyrio kampo tangentas vadinamas šios linijos nuolydžiu. tga=h/d; Nuolydžiai reiškiami tūkstantosiomis dalimis ir žymimi atvaizduojant reljefą, plane pažymimos paviršiaus horizontalės ir pažymimos jų altitudės. Geodeziniai matavimai Jeigu žinome dviejų gretimų horizontalių aukščius, tai galėsime rasti ir visų tarpinių taškų aukščius. Toks tarpinių taškų aukščių radimas tarp dviejų žinomo aukščio horizontalių, vadinamas interpoliavimu. Interpoliuoti galima analitiškai arba grafiškai.
ŠIAIP ĮDOMUS VIDEO:
Meteoritas Rusijoje 2013 metai:

Pasvirusių aikštelių nužymėjimas

Nužymint pasvirusias aikšteles, tenka apskaičiuoti nužymimos aikštelės kvadratų tinklo viršūnių darbo altitudes. Taip elgiamasi tuomet, kai norima paskaičiuoti numatomų žemės darbų kiekius arba išlaikyti pylimų ir iškasų tūrių balansą [1,2]. Jei tokio pobūdžio sąlygos nekeliamos, pasvirusią aikštelę vietovėje galima pažymėti paprasčiau. Nužymėjimui reikia žinoti bent trijų aikštelės taškų planinę padėtį ir projektine altitudes. Tarkime, kad tai žinome: H_A = 51,000, H_B = 51,000 ir H_F = 50,750.(8.5 pav., b). Pastatę nivelyrą tarp reperio ir aikštelės jau žinomu būdu perkeliame taškų projektines altitudes į aikštelę (8.3 pav.). Po to nivelyrą statome linijos AB viduryje taip, kad vienas iš kėlimo sraigtų 3 būtų kryptyje į tašką F. Patikriname, ar iš tikro atskaitos matuoklėje ant taškų A ir B yra vienodos, o ant taško F 250 mm didesnė. Tuomet, nekreipdami dėmesio į gulsčiuką, sukame nivelyro kelmelio kėlimo sraigtą tol, kol ant taško F pastatytoje matuoklėje matysime tokią pačią atskaitą, kokią matėme ant taškų A ir B. Dabar nivelyro kelmelio plokštuma tapo lygiagreti žymimai pasvirusiai aikštelei ir, sukant nivelyro žiūroną erdvėje, bus brėžiama jai lygiagreti plokštuma, todėl bet kurioje aikštelės vietoje įkalto kuoliuko viršus bus projektinėje plokštumoje (taškai D, C, G), jei ant jo pastatytoje matuoklėje bus tokia pati atskaita, kaip ant taškų A, B ir F.

Sutartiniai ženklai.

Vietovės kontūrai, objektai ir reljefas planuose bei žemėlapiuose vaizduojami sutartiniais ženklais. Sutartiniai ženklai skirstomi į mastelinius arba kontūrinius, linijinius, nemastelinius ir aiškinamuosius. Masteliniai sutartiniai ženklai planuose ir žemėlapiuose atitinka situacijos elementų matmenis, sumažintus plano masteliu. Jie turi kontūrą (ribą), skiriantį juos nuo kitų ženklų ir pripildytą tam tikrų sutartinių ženklų. Kontūriniais ženklais vaizduojami miškai, krūmai, pievos ir kt. Kartais kaip sutartiniai ženklai vartojamos spalvos: vanduo dažomas mėlynai, miškai — žaliai, plentai — raudonai ir kt. Linijiniais sutartiniais ženklais vaizduojami siauri keliai ir upeliai, grioviai ir kt. Jų ilgis atitinka elemento matmenis, sumažintus masteliu, o plotis žymimas sutartinai topografinė nuotrauka. Nemasteliniais ženklais žymimi objektai, kurių kontūrai maži ir pavaizduoti jų plano masteliu negalima, pavyzdžiui, pavieniai medžiai, kelrodžiai, paminklai ir kt  Aiškinamieji ženklai teikia papildomą informaciją apie masteliniais ar nemasteliniais ženklais pavaizduotus objektus. Pavyzdžiui, kalnų viršūnių aukščiai, upių ir ežerų vandens horizontai, vietovių pavadinimai ir kt. Reljefas vaizduojamas vienodo aukščio taškus jungiančiomis kreivėmis. Jos vadinamos horizontalėmis.

Masteliai (skaitmeninis, linijinis, skersins). Mastelių tikslumas

Kad vietovės vaizdas plane būtų panašus į pačią vietovę, visos vietovės linijų horizontaliosios projekcijos vaizduojamos plane, sumažintos tiek pat kartų. Tokio sumažinimo laipsnis vadinamas plano masteliu: gali būti skaitmeninis, linijinis ir skersinis masteliai. Skaitmeninius mastelius vadinamas santykis tarp atkarpos plane ilgio ir atitinkamos atkarpos horizontalios projekcijos vietovėje. Šis santykis žymimas trupmena, kurios skaitiklis lygus vienetui, o vardiklis sveikam skaičiui. Geodeziniams brėžiniams priimti šie skaitmeniniai masteliai: 1:200, 1:500, 1:1000, 1:2000, 1:5000, 1:10000. Tai reiškia, kad į brėžinį perkeliamos vietovės linijų projekcijos sumažinamos 200, 500,1000 ir t.t. kartų. Linijinių mastelis naudojamas tais atvejais, kada reikia žinoti brėžinyje pažymėtų linijų ir objektų linijinius matmenis geodeziniai matavimai . Linijiniu masteliu gali būti bet kokia liniuotė su centimetrinėmis ir milimetrinėmis padalomis atkarpos pagal mastelį galima atidėti matuokliu (skriestuvu). Naudojantis linijiniu masteliu, jo mažiausią padalą – l mm galima padalyti į dvi dalis iš akies. Vadinasi, šio mastelio tikslumą galime laikyti lygų 0,5 mm, o sudarant tikslius planus ir brėžinius, tai netenkina. Dėl to tiksliems planams ir brėžiniams sudaryti naudojamas grafiko formos skersinis mastelis. Skersinis mastelis nubraižomas šitaip. Tiesėje keletą kartų atidedama atkarpa AB, dažniau šiai lygi 2 cm ir iš dalijimo taškų iškeliami statmenys ant kraštinių statmenų atidedama dešimt bet kokio dydžio lygių dalių. Per gautus taškus brėžiamos pradinės linijai lygiagrečios tiesės. Po to kairysis mastelio pagrindas viršuje ir apačioje padalijamas į dešimt lygių dalių ir nuosekliai sujungiamos viršutinės linijos pradžia su pirma apatinės linijos padala, pirmoji viršutinės linijos padala su apatinės linijos antrąja padala ir t. t. gaunamos 0.2; 0.4; 0.6; 0.8; 1; 1.2; 1.4; 1.6; 1.8 ir 2mm dar galima padalyti į dvi dalis. Reiškia jau gausime 0.l mm ilgio atkarpą, kurią galime atidėti skersiniu mastelio pagalba. Mastelio tikslumas. Plane ar žemėlapyje mažiausias akimi pastebimas atstumas yra 1/10 mm, todėl atstumas atitinkantis vietovėje 0,1mm žemėlapyje vadinamas mastelio tikslumu. M - mastelio vardiklis t=0,1*M;  Matelio tikslumas rodo iki kokio tikslumo maži vietovės kontūrai turi būti išmatuoti, kad juos būtų galima atvaizduoti žemėlapyje. Linijinio mast tiksl t=0,02*p*M  kur p – mast pagrindas. Skers  mast tiks t=0,002*p*M.

Planas ir žemėlapis

Žemės paviršius atvaizduojamas plokštumoje žemėlapių ir planų pavidalu. Planu vadinamas sumažintas ir panašus vietovės horizontalinės projekcijos brėžinys popieriuje. Šiuo atveju vietovė laikoma plokščia. Žemėlapiu vadinamas brėžinys, kuriame atvaizduota sumažinta didelė žemės paviršiaus dalis, atsižvelgiant į žemės kreivumą. Negalima gauti rutulio paviršiaus išklotinės be plyšių. Tai reiškia, kad negalima pavaizduoti paviršių be iškraipymų. Kadangi atvaizduoti paviršių dideliame gaublyje neįmanoma, dėl per didelių gaublio išmatavimų, todėl atvaizdavimas atliekamas ant plokščių paviršių prileidžiant tam tikras plotų ir linijų deformacijas. Nedidelius paviršius galima priimti už plokščius ir atvaizduoti plokštumoje išlaikant pakankamą- tikslumą. Toks nedidelio vietovės ploto atvaizdavimas plokštumoje, atliekamas topografiniame plane arba tiesiog plane. Atvaizduojant didelius žemės plotus plokštumoje tenka skaitytis su žemės kreivumu. Tam taikomi įvairūs meridianų ir paralelių tinklo projektavimo į plokštumą būdai: skiriamos lygiatarpės, lygiaplotės ir lygiakampės projektavimas. Iškraipymai žemėlapiuose tuo didesni kuo didesnis plotas juose atvaizduojamas geodeziniai matavimai. Tačiau žinant projekciją, kurioje sudarytas žemėlapis, skaičiavimo keliu galima nustatyti tikruosius kampus ir atstumus. Išskiriama ypatinga topografinių žemėlapių grupė, t.y.  grupė stambaus mastelio
žemėlapių su detaliu visų paviršiaus elementų atvaizdavimu. Topografiniu žemėlapiu vadinami visi žemėlapiai, kurių mastelis didesnis kaip vienas prie milijono >1:1000000.

Žemės forma ir dydis.

Kada kalbama apie žemės formą tai  galvoje turimas ne tikrasis paviršius su visais nelygumais  bet įsivaizduojamas  vandenynų paviršius pratęstas po žemynais. Jis vad lygio paviršiumi. Žemės lyguma apribota šiuo paviršiumi vad geoidu. Geoidas, tai iškili netaisyklinga figūra, kurios negalima išreikšti paprasta matematine formule. Nustatyta, kad geoidas mažai skiriasi nuo taisyklingo geometrinio kūno-sukimosi elipsoido. Nukrypimai ~50 metrų ir sumažėja 150 metrų. Toks nukrypimas lyginant su žemės išmatavimais nedidelis, todėl praktikoje net pačiuose tiksliausiuose darbuose Žemė laikoma sukimosi elipsoidu. Elipsoido dydis charakterizuojamas jo pusašiais a ir b ir suplokštėjimu=(a-b/)a; Krasovskio elipsoidas, kurio a=6 378245 b=6356863 m. α=1:298,3. Geodeziniai matavimai Mažas suplokštėjimas rodo,kad žemės elipsoidas nedaug skiriasi nuo rutulio ir todėl daugumoje atvejų žemė laikoma rutuliu su 6371,11 km spinduliu. Žemės paviršiaus plotas lygus 510 mln. km, iš jų sausuma užima 149 mln. km, arba 29% žemės paviršiaus. Pagrindiniai taškai yra Š ir P poliai. Pagrindinė plokštuma –ekvatoriaus plokštuma. Pagr. linijos – meridianai ir paralelės. Meridianas linija praeinanti per polius. Meridianai sudaro geografini tinklą.

Inžinerinės geodezijos uždaviniai.

a) geodezinės  medžiagos, reikalingos inžinerinio statinio  statybai   surinkimas,   atliekant  lauko matavimus ir grafinius- skaičiavimo darbus;
b) statinio pagrindinių ašių, ribų ir kitų charakteringų taškų pažymėjimas vietovėje;c) statinio geometrinės formos ir matavimų realizavimas atitinkamai projektui jo statybos metu;
d) geometrinių sąlygų montuojant įrengimus, realizavimas, kadastriniai matavimai ;
e) išpildymo(kontrolės )nuotraukos sudarymas tikslu-sužinoti realias nuokrypas nuo projekto;
f) deformacijų, veikiančių apkrovų ir kitų išorinės aplinkos faktorių bei žmogaus veiklos nustatymas.
ŠIAIP GRAŽUS VIDEO APIE ŽEMĘ.....

Geodezijos sąvoka, uždaviniai, geodezijos skirstymas

Geodezija-tai mokslas apie žemės formą, jos matavimus. Geodezijos uždaviniai: nustatyti žemės formą ir matmenis, išmatuoti ir atvaizduoti žemės paviršių popieriuje, žemėlapių ir planų pavidalu; žemės išorinio gravitacinio lauko išmatavimas; atskirų žemės paviršiaus taškų koordinačių nustatymas pasirinktoje koordinačių sistemoje; vietovės planų ir žemėlapių sudarymas; matavimų žemės paviršiuje vykdymas-tikslu gauti duomenis reikalingus projektavimui, taip pat vykdant statybą ir eksploatuojant inžinerinius statinius žemės turtų eksploatavimas ir kt. Kaip mokslas, geodezija skirstoma į visą eile mokslinių disciplinų: aukštoji geodezija, t.p. kosminė geodezija; topografija; kartografija; aerofototopografija; inžinerinė geodezija; markšeiderija, geodeziniai matavimai. Aukštoji geodezija ieško tikslių matavimo būdų žemės formai nustatyti ir sudaro valstybinį pagrindą visoje šalies teritorijoje. Topografija nagrinėja palyginti nedidelių žemės paviršiaus dalių matavimus ir jų atvaizdavimą plokštumoje. Kartografija nagrinėja viso žemės paviršiaus arba didelių jo dalių atvaizdavimo popieriuje metodus ir procesą, sudarant žemėlapius ir planus. Aerofototopografija nagrinėja žemėlapių ir planų sudarymą, fotografuojant vietovę iš oro. Inžinerinė geodezija sprendžia su inžinerine statyba susijusius geodezinius uždavinius. Be geodezijos žinių neįmanoma spręsti žemėtvarkos uždavinius, tyrinėti gelmes ir vykdyti hidromelioravimo darbus, nagrinėti miškotvarkos problemų.