Žemės paviršius atvaizduojamas plokštumoje žemėlapių ir planų pavidalu. Planu vadinamas sumažintas ir panašus vietovės horizontalinės projekcijos brėžinys popieriuje. Šiuo atveju vietovė laikoma plokščia. Žemėlapiu vadinamas brėžinys, kuriame atvaizduota sumažinta didelė žemės paviršiaus dalis, atsižvelgiant į žemės kreivumą. Negalima gauti rutulio paviršiaus išklotinės be plyšių. Tai reiškia, kad negalima pavaizduoti paviršių be iškraipymų. Kadangi atvaizduoti paviršių dideliame gaublyje neįmanoma, dėl per didelių gaublio išmatavimų, todėl atvaizdavimas atliekamas ant plokščių paviršių prileidžiant tam tikras plotų ir linijų deformacijas. Nedidelius paviršius galima priimti už plokščius ir atvaizduoti plokštumoje išlaikant pakankamą- tikslumą. Toks nedidelio vietovės ploto atvaizdavimas plokštumoje, atliekamas topografiniame plane arba tiesiog plane. Atvaizduojant didelius žemės plotus plokštumoje tenka skaitytis su žemės kreivumu. Tam taikomi įvairūs meridianų ir paralelių tinklo projektavimo į plokštumą būdai: skiriamos lygiatarpės, lygiaplotės ir lygiakampės projektavimas. Iškraipymai žemėlapiuose tuo didesni kuo didesnis plotas juose atvaizduojamas geodeziniai matavimai. Tačiau žinant projekciją, kurioje sudarytas žemėlapis, skaičiavimo keliu galima nustatyti tikruosius kampus ir atstumus. Išskiriama ypatinga topografinių žemėlapių grupė, t.y. grupė stambaus mastelio
žemėlapių su detaliu visų paviršiaus elementų atvaizdavimu. Topografiniu žemėlapiu vadinami visi žemėlapiai, kurių mastelis didesnis kaip vienas prie milijono >1:1000000.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą