Geografinių ir stačiakampių koordinačių nustatymas žemėlapiuose.

Atliekant inžinerinius tyrinėjimus, projektavimo bei nužymėjimo darbus, naudojami topografiniai planai ir sprendžiama daug įvairių uždavinių. Taško geodezinių koordinačių radimas. Topografiniuose žemėlapiuose bei planuose paralelės ir meridianai pažymėti tik planšeto rėmeliuose. Juos galima nubrėžti sujungiant vienareikšmes minučių padalas, esančias priešingose rėmelio pusėse Norint rasti koordinates, per tašką A brėžiamos meridianams ir paralelėms lygiagrečios tiesės ab ir cd. Matuojami atkarpų aA ir cA ilgiai bei atkarpos Ab ir Ad. Skaičiuojamos taško geodezinės koordinatės: taško stačiakampių koordinačių radimas. Topografiniuose žemėlapiuose yra stačiakampių koordinačių tinklas, kitaip dar vadinamas kilometriniu tinklu kadastriniai matavimai. Jo kampų ir viršūnių koordinatės išreikštos sveikais skaičiais. Šio tinklo kraštinės lygiagrečios abscisių ir ordinačių ašims. Taško P koordinatės nustatomos, nubrėžus per jį linijas (ab ir cd), lygiagrečias abscisių bei ordinačių ašims, ir išmatavus atkarpas aP ir Pb bei cP ir Pd. Koordinatės nustatomos iš formulių.

ŠIAIP ĮDOMUS VIDEO:

Linijų orientavimas (azimutai, direkciniai kampai, rumbai ir ryšys tarp jų.

Orientuoti liniją reikia nustatyti jos kryptį atžvilgiu išeities krypties. Išeities kryptimi naudojamas meridianas - jis nustatomas iš astronominių stebėjimų arba magnetinės rodyklės pagalba. Kiekvienas taškas turi savo tikrąjį meridianą. Tikrojo meridiano kryptis nustatoma iš astronominių stebėjimų, o magnetinio pagal kompasą. Nesutapimas vadinamas magnetine deklinacija. Būna Rytų ir Vakarų deklinacijos. Tikrojo meridiano žinojimas turi didelę praktinę reikšmę ypač jūrinėms kelionėms. Visi žemėlapiai ir planai orientuojami atžvilgiu pasaulio šalių. Linijų orientavimui tarnauja azimutai, Linijos azimutu vadinamas horizontalus kampas tarp šiaurinio meridiano krypties ir linijos krypties. Jis atskaitomas nuo šiaurinio meridiano galo laikrodžio rodyklės kryptimi. Kinta 0 - 360°. Azimutas nustatytas nuo tikrojo (geografinio meridiano) vadinamas tikruoju azimutu, nuo magnetinio magnetiniu. Kadangi grafiniai meridianai nėra lygiagretūs tai tos pačios linijos azimutas taškuose A ir B nebus tas pats. A₁-A=y y - meridianų artėjimo kampas; A₁ = A ± 180; A₁ - atvirkštinis azimutas A`<sub>1</sub>= A<sub>1</sub>+180+y; A`₁- atvirkšč linijos AB azimutas taške B. a_n=a_n-1+180°-_n Skaičiuojant koordinačių prieaugius, nuo azimutų pereinama prie rumbų. Linijos rumbu vadinamas smailus kampas, esantis tarp šios linijos ir meridiano artimiausios krypties. Prieš rumbo laipsninį dydį būtinai turi būti nurodytas koordinačių ketvirčio pavadinimas(ŠV, PR, PV, ŠV), kuris priklauso nuo azimuto dydžio. Tarp azimutų ir rumbų yra geometrinis ryšys. Pagal azimutus galima apskaičiuoti rumbą ir atvirkščiai, pagal rumbą galima apskaičiuoti azimutą: r₁= A, r₂= 180°-A₂ r₃=A₃- 180° r₄=360°-A₄ Inžinerinėje geodezijoje mes dažniausiai naudojamės Gauso- Kriugerio projekcija ir koordinatėmis, o šioje projekcijoje orientuojamasi pagal taip vadinamus direkcinius kampus. Linijos direkciniu kampu vadinamas kampas, kurį ši linija sudaro su zonos ašiniu meridianu arba su jau lygiagrete (tiese) linija. Paprasčiausias prietaisas krypčiai vietovėje orientuoti yra kompasas. Geodeziniuose darbuose naudojamas tikslesnis už kompasą prietaisas, vadinamas busole geodeziniai matavimai. Skirtumas tarp azimuto ir direkcinio kampo kuriame nors taške yra lygus meridiano artėjimo kampui su zonos ašiniu meridianu. A=λ+-y_1. Rumabai kinta nuo 0 iki 90 laipsnių. 

ŠIAIP ĮDOMUS VIDEO:

  

Reljefo atvaizdavimas žemėlapiuose. Reljefo forma. Horizontalių savybės. Polinkių mastelis.

Reljefo atvaizdavimas žemėlapiuose. Reljefo forma. Horizontalių savybės. Polinkių mastelis.
Vietovės reljefu vadinama fizinio žemės paviršiaus, nelygumų visuma. Pagal reljefo pobūdį vietovės skirstomos į kalnuotą, kalvotą ir lygumų. Yra šešios pagrindinės reljefo formos:  kalnas- tai kupolo arba kūgio formos žemės paviršiaus iškilimas; dauba - tai taurės formos, įgaubta žemės paviršiaus dalis arba nelygumas, atvirkščias kalnui; kalnagūbris - tai viena kryptimi ištįsęs ilgas iškilimas, kurį sudaro du priešingų krypčių šlaitai; pakopa arba terasa - tai beveik horizontali aikštelė  kalnagūbrio ar kalno šlaite; slėnis - viena kryptimi ištįsęs ilgas įdubimas; balnakalnis - žemės kalnagūbrio dalis tarp dviejų aukštumų, pagal formą primenanti balną. Atvaizduojant reljefą plane, jį reikia atvaizduoti taip, kad jis būtų vaizdus, kad butų galima spręsti apie šlaitų kryptį bei jų statumą ir pagal planą nustatyti taškų aukštį. Vietovės reljefą galima atvaizduoti šiais būdais: perspektyvoje, brūkšniuojant, nuplaunant, užrašant taškų altitudes, nubrėžiant horizontales. Stambių mastelių planuose reljefas vaizduojamas tik dviem būdais: užrašomos altitudės ir nubrėžiamos horizontalės. Horizontale vadinama uždara plano kreivė, kurios visi taškai vietovėje yra viename ir tame pačiame aukštyje jūros arba sąlyginio lygio paviršiaus atžvilgiu. Šlaitas nurodomas trumpais brūkšneliais nubrėžtais nuo horizontalės šlaito žymėjimo kryptimi. Šie brūkšneliai vadinami kalnabrūkšniais. Šlaito pobūdį nusako šie elementai: horizontalių laiptas,atstumas tarp horizontalių ir nuolydis. Horizontalių savybės: 1) negali susikirst tarpusavy 2) atstumas tarp horizontalių nusako šlaito polinki 3) pats trumpiausias atstumas tarp horizontalių – joms statmena linija nusakanti didžiausio polinkio kryptį, 4) palinkusi plokštuma atsivaizduoja horizontalių pavidale tiese skaičių liniją.5) vandenskyros ir vandentakos linijos kerta horizontales statmenai. Vertikalus atstumas tarp dviejų gretimų horizontalių vadinamas reljefo horizontalių laiptu (h). Vietovės šlaito linijos tarp taškų horizontalinė projekcija vadinama atstumu tarp horizontalių (d). Vietovės linijos posvyrio kampo tangentas vadinamas šios linijos nuolydžiu. tga=h/d; Nuolydžiai reiškiami tūkstantosiomis dalimis ir žymimi atvaizduojant reljefą, plane pažymimos paviršiaus horizontalės ir pažymimos jų altitudės. Geodeziniai matavimai Jeigu žinome dviejų gretimų horizontalių aukščius, tai galėsime rasti ir visų tarpinių taškų aukščius. Toks tarpinių taškų aukščių radimas tarp dviejų žinomo aukščio horizontalių, vadinamas interpoliavimu. Interpoliuoti galima analitiškai arba grafiškai.
ŠIAIP ĮDOMUS VIDEO:
Meteoritas Rusijoje 2013 metai:

Pasvirusių aikštelių nužymėjimas

Nužymint pasvirusias aikšteles, tenka apskaičiuoti nužymimos aikštelės kvadratų tinklo viršūnių darbo altitudes. Taip elgiamasi tuomet, kai norima paskaičiuoti numatomų žemės darbų kiekius arba išlaikyti pylimų ir iškasų tūrių balansą [1,2]. Jei tokio pobūdžio sąlygos nekeliamos, pasvirusią aikštelę vietovėje galima pažymėti paprasčiau. Nužymėjimui reikia žinoti bent trijų aikštelės taškų planinę padėtį ir projektine altitudes. Tarkime, kad tai žinome: H_A = 51,000, H_B = 51,000 ir H_F = 50,750.(8.5 pav., b). Pastatę nivelyrą tarp reperio ir aikštelės jau žinomu būdu perkeliame taškų projektines altitudes į aikštelę (8.3 pav.). Po to nivelyrą statome linijos AB viduryje taip, kad vienas iš kėlimo sraigtų 3 būtų kryptyje į tašką F. Patikriname, ar iš tikro atskaitos matuoklėje ant taškų A ir B yra vienodos, o ant taško F 250 mm didesnė. Tuomet, nekreipdami dėmesio į gulsčiuką, sukame nivelyro kelmelio kėlimo sraigtą tol, kol ant taško F pastatytoje matuoklėje matysime tokią pačią atskaitą, kokią matėme ant taškų A ir B. Dabar nivelyro kelmelio plokštuma tapo lygiagreti žymimai pasvirusiai aikštelei ir, sukant nivelyro žiūroną erdvėje, bus brėžiama jai lygiagreti plokštuma, todėl bet kurioje aikštelės vietoje įkalto kuoliuko viršus bus projektinėje plokštumoje (taškai D, C, G), jei ant jo pastatytoje matuoklėje bus tokia pati atskaita, kaip ant taškų A, B ir F.

Sutartiniai ženklai.

Vietovės kontūrai, objektai ir reljefas planuose bei žemėlapiuose vaizduojami sutartiniais ženklais. Sutartiniai ženklai skirstomi į mastelinius arba kontūrinius, linijinius, nemastelinius ir aiškinamuosius. Masteliniai sutartiniai ženklai planuose ir žemėlapiuose atitinka situacijos elementų matmenis, sumažintus plano masteliu. Jie turi kontūrą (ribą), skiriantį juos nuo kitų ženklų ir pripildytą tam tikrų sutartinių ženklų. Kontūriniais ženklais vaizduojami miškai, krūmai, pievos ir kt. Kartais kaip sutartiniai ženklai vartojamos spalvos: vanduo dažomas mėlynai, miškai — žaliai, plentai — raudonai ir kt. Linijiniais sutartiniais ženklais vaizduojami siauri keliai ir upeliai, grioviai ir kt. Jų ilgis atitinka elemento matmenis, sumažintus masteliu, o plotis žymimas sutartinai topografinė nuotrauka. Nemasteliniais ženklais žymimi objektai, kurių kontūrai maži ir pavaizduoti jų plano masteliu negalima, pavyzdžiui, pavieniai medžiai, kelrodžiai, paminklai ir kt  Aiškinamieji ženklai teikia papildomą informaciją apie masteliniais ar nemasteliniais ženklais pavaizduotus objektus. Pavyzdžiui, kalnų viršūnių aukščiai, upių ir ežerų vandens horizontai, vietovių pavadinimai ir kt. Reljefas vaizduojamas vienodo aukščio taškus jungiančiomis kreivėmis. Jos vadinamos horizontalėmis.

Masteliai (skaitmeninis, linijinis, skersins). Mastelių tikslumas

Kad vietovės vaizdas plane būtų panašus į pačią vietovę, visos vietovės linijų horizontaliosios projekcijos vaizduojamos plane, sumažintos tiek pat kartų. Tokio sumažinimo laipsnis vadinamas plano masteliu: gali būti skaitmeninis, linijinis ir skersinis masteliai. Skaitmeninius mastelius vadinamas santykis tarp atkarpos plane ilgio ir atitinkamos atkarpos horizontalios projekcijos vietovėje. Šis santykis žymimas trupmena, kurios skaitiklis lygus vienetui, o vardiklis sveikam skaičiui. Geodeziniams brėžiniams priimti šie skaitmeniniai masteliai: 1:200, 1:500, 1:1000, 1:2000, 1:5000, 1:10000. Tai reiškia, kad į brėžinį perkeliamos vietovės linijų projekcijos sumažinamos 200, 500,1000 ir t.t. kartų. Linijinių mastelis naudojamas tais atvejais, kada reikia žinoti brėžinyje pažymėtų linijų ir objektų linijinius matmenis geodeziniai matavimai . Linijiniu masteliu gali būti bet kokia liniuotė su centimetrinėmis ir milimetrinėmis padalomis atkarpos pagal mastelį galima atidėti matuokliu (skriestuvu). Naudojantis linijiniu masteliu, jo mažiausią padalą – l mm galima padalyti į dvi dalis iš akies. Vadinasi, šio mastelio tikslumą galime laikyti lygų 0,5 mm, o sudarant tikslius planus ir brėžinius, tai netenkina. Dėl to tiksliems planams ir brėžiniams sudaryti naudojamas grafiko formos skersinis mastelis. Skersinis mastelis nubraižomas šitaip. Tiesėje keletą kartų atidedama atkarpa AB, dažniau šiai lygi 2 cm ir iš dalijimo taškų iškeliami statmenys ant kraštinių statmenų atidedama dešimt bet kokio dydžio lygių dalių. Per gautus taškus brėžiamos pradinės linijai lygiagrečios tiesės. Po to kairysis mastelio pagrindas viršuje ir apačioje padalijamas į dešimt lygių dalių ir nuosekliai sujungiamos viršutinės linijos pradžia su pirma apatinės linijos padala, pirmoji viršutinės linijos padala su apatinės linijos antrąja padala ir t. t. gaunamos 0.2; 0.4; 0.6; 0.8; 1; 1.2; 1.4; 1.6; 1.8 ir 2mm dar galima padalyti į dvi dalis. Reiškia jau gausime 0.l mm ilgio atkarpą, kurią galime atidėti skersiniu mastelio pagalba. Mastelio tikslumas. Plane ar žemėlapyje mažiausias akimi pastebimas atstumas yra 1/10 mm, todėl atstumas atitinkantis vietovėje 0,1mm žemėlapyje vadinamas mastelio tikslumu. M - mastelio vardiklis t=0,1*M;  Matelio tikslumas rodo iki kokio tikslumo maži vietovės kontūrai turi būti išmatuoti, kad juos būtų galima atvaizduoti žemėlapyje. Linijinio mast tiksl t=0,02*p*M  kur p – mast pagrindas. Skers  mast tiks t=0,002*p*M.

Planas ir žemėlapis

Žemės paviršius atvaizduojamas plokštumoje žemėlapių ir planų pavidalu. Planu vadinamas sumažintas ir panašus vietovės horizontalinės projekcijos brėžinys popieriuje. Šiuo atveju vietovė laikoma plokščia. Žemėlapiu vadinamas brėžinys, kuriame atvaizduota sumažinta didelė žemės paviršiaus dalis, atsižvelgiant į žemės kreivumą. Negalima gauti rutulio paviršiaus išklotinės be plyšių. Tai reiškia, kad negalima pavaizduoti paviršių be iškraipymų. Kadangi atvaizduoti paviršių dideliame gaublyje neįmanoma, dėl per didelių gaublio išmatavimų, todėl atvaizdavimas atliekamas ant plokščių paviršių prileidžiant tam tikras plotų ir linijų deformacijas. Nedidelius paviršius galima priimti už plokščius ir atvaizduoti plokštumoje išlaikant pakankamą- tikslumą. Toks nedidelio vietovės ploto atvaizdavimas plokštumoje, atliekamas topografiniame plane arba tiesiog plane. Atvaizduojant didelius žemės plotus plokštumoje tenka skaitytis su žemės kreivumu. Tam taikomi įvairūs meridianų ir paralelių tinklo projektavimo į plokštumą būdai: skiriamos lygiatarpės, lygiaplotės ir lygiakampės projektavimas. Iškraipymai žemėlapiuose tuo didesni kuo didesnis plotas juose atvaizduojamas geodeziniai matavimai. Tačiau žinant projekciją, kurioje sudarytas žemėlapis, skaičiavimo keliu galima nustatyti tikruosius kampus ir atstumus. Išskiriama ypatinga topografinių žemėlapių grupė, t.y.  grupė stambaus mastelio
žemėlapių su detaliu visų paviršiaus elementų atvaizdavimu. Topografiniu žemėlapiu vadinami visi žemėlapiai, kurių mastelis didesnis kaip vienas prie milijono >1:1000000.

Žemės forma ir dydis.

Kada kalbama apie žemės formą tai  galvoje turimas ne tikrasis paviršius su visais nelygumais  bet įsivaizduojamas  vandenynų paviršius pratęstas po žemynais. Jis vad lygio paviršiumi. Žemės lyguma apribota šiuo paviršiumi vad geoidu. Geoidas, tai iškili netaisyklinga figūra, kurios negalima išreikšti paprasta matematine formule. Nustatyta, kad geoidas mažai skiriasi nuo taisyklingo geometrinio kūno-sukimosi elipsoido. Nukrypimai ~50 metrų ir sumažėja 150 metrų. Toks nukrypimas lyginant su žemės išmatavimais nedidelis, todėl praktikoje net pačiuose tiksliausiuose darbuose Žemė laikoma sukimosi elipsoidu. Elipsoido dydis charakterizuojamas jo pusašiais a ir b ir suplokštėjimu=(a-b/)a; Krasovskio elipsoidas, kurio a=6 378245 b=6356863 m. α=1:298,3. Geodeziniai matavimai Mažas suplokštėjimas rodo,kad žemės elipsoidas nedaug skiriasi nuo rutulio ir todėl daugumoje atvejų žemė laikoma rutuliu su 6371,11 km spinduliu. Žemės paviršiaus plotas lygus 510 mln. km, iš jų sausuma užima 149 mln. km, arba 29% žemės paviršiaus. Pagrindiniai taškai yra Š ir P poliai. Pagrindinė plokštuma –ekvatoriaus plokštuma. Pagr. linijos – meridianai ir paralelės. Meridianas linija praeinanti per polius. Meridianai sudaro geografini tinklą.

Inžinerinės geodezijos uždaviniai.

a) geodezinės  medžiagos, reikalingos inžinerinio statinio  statybai   surinkimas,   atliekant  lauko matavimus ir grafinius- skaičiavimo darbus;
b) statinio pagrindinių ašių, ribų ir kitų charakteringų taškų pažymėjimas vietovėje;c) statinio geometrinės formos ir matavimų realizavimas atitinkamai projektui jo statybos metu;
d) geometrinių sąlygų montuojant įrengimus, realizavimas, kadastriniai matavimai ;
e) išpildymo(kontrolės )nuotraukos sudarymas tikslu-sužinoti realias nuokrypas nuo projekto;
f) deformacijų, veikiančių apkrovų ir kitų išorinės aplinkos faktorių bei žmogaus veiklos nustatymas.
ŠIAIP GRAŽUS VIDEO APIE ŽEMĘ.....

Geodezijos sąvoka, uždaviniai, geodezijos skirstymas

Geodezija-tai mokslas apie žemės formą, jos matavimus. Geodezijos uždaviniai: nustatyti žemės formą ir matmenis, išmatuoti ir atvaizduoti žemės paviršių popieriuje, žemėlapių ir planų pavidalu; žemės išorinio gravitacinio lauko išmatavimas; atskirų žemės paviršiaus taškų koordinačių nustatymas pasirinktoje koordinačių sistemoje; vietovės planų ir žemėlapių sudarymas; matavimų žemės paviršiuje vykdymas-tikslu gauti duomenis reikalingus projektavimui, taip pat vykdant statybą ir eksploatuojant inžinerinius statinius žemės turtų eksploatavimas ir kt. Kaip mokslas, geodezija skirstoma į visą eile mokslinių disciplinų: aukštoji geodezija, t.p. kosminė geodezija; topografija; kartografija; aerofototopografija; inžinerinė geodezija; markšeiderija, geodeziniai matavimai. Aukštoji geodezija ieško tikslių matavimo būdų žemės formai nustatyti ir sudaro valstybinį pagrindą visoje šalies teritorijoje. Topografija nagrinėja palyginti nedidelių žemės paviršiaus dalių matavimus ir jų atvaizdavimą plokštumoje. Kartografija nagrinėja viso žemės paviršiaus arba didelių jo dalių atvaizdavimo popieriuje metodus ir procesą, sudarant žemėlapius ir planus. Aerofototopografija nagrinėja žemėlapių ir planų sudarymą, fotografuojant vietovę iš oro. Inžinerinė geodezija sprendžia su inžinerine statyba susijusius geodezinius uždavinius. Be geodezijos žinių neįmanoma spręsti žemėtvarkos uždavinius, tyrinėti gelmes ir vykdyti hidromelioravimo darbus, nagrinėti miškotvarkos problemų.