Stoties parinkimas ir nivelyro pastatymas.

Nivelyras turi stovėti tarp matuoklių, vienodu atstumu tarp jų. Vieta parenkama, kad būtų aiškiai matomos matuoklės ir ašis būtų ne arčiau kaip 30cm nuo žemės paviršiaus. Stovo kojas įspaudžiame į gruntą, užveržiame kojų sraigtus. Kelmelio keliamasis rintis pastatome į vidurinę padėtį. Nivelyras gulsčiuojamas sferiniu, po to cilindriniu gulsčiuku. Nurodyti veiksmai kartojami tol detalusis planas, kol esant bet kuriai žiūrono padėčiai, gulsčiukas bus viduryje arba bus nukrypęs ne daugiau kaip per vieną ar dvi padalas. Prieš atskaičiuojant matuoklėje, gulsčiuko burbulėmis nuplukdomas tiksliai į vidurį elevatine rintimi. Ketvirtos klasės paklaida yra ±2mm, aukščių skirtumo paklaida 2,28mm.Aukščių skirtumas nustatomas du kartus pagal dvi matavimo puses arba iš dviejų horizontų, tai hvid= 2mm.Vidutinis matuoklės nuotolis nuo nivelyro 50m. Niveliavimo ėjimo 1 km turi apie 10 stočių. Tada aukščių paklaida 1km bus ±20mm.

Nivelyrų tikrinimas ir reguliavimas.

Nivelyrų negalima pagaminti taip, kad sumontuotos detalės nekeistų tarpusavio padėties. Todėl prieš pradedant dirbti reikia patikrinti jo techninę būklę. Nivelyro su elevatiniu sraigtu tikrinimas: 1)Sferinio gulsčiuko ašis turi būti lygiagreti nivelyro sukimosi ašiai. Statome sferinį gulsčiuką tarp dviejų keliamųjų rinčių, burbuliuką išplukdome į vidurį sukant abi rintis. Apsukame 180º kampu. Jei nukrypo daugiau nei per vieną padalą (2mm), taisome.2)Vidurinis horizontalus siūlelis turi būti statmenas nivelyro sukimosi ašiai. Pastatome nivelyrą, 20-30m atstumu nuo jo ant sienos pažymimas taškas, gulintis ant horizontalaus siūlelio jo pakraštyje. Nivelyrą palengva sukame topografinė nuotrauka. Sukimosi taškas turi likti ant horizontalaus siūlelio. Jei nelieka (skiriasi >1mm), padėtis taisoma sukant siūlelio sankryžos pataisos rintis.3) topografinė nuotrauka cilindrinio gulsčiuko ašis turi būti lygiagreti žiūrono vizavimo ašiai. Tai pagrindinė sąlyga. Ji tikrinama dviem niveliavimais; iš galo ir vidurio. Vietovėje atmatuojame 80-100m atstumą, viduryje statom nivelyrą. Po to nivelyras pernešamas į galą arčiau vienos matuoklės. Atskaita a nuo išskaičiuotos turi skirtis ne daugiau kaip 4 mm.

 Panašūs klausimai: Kaip tikrinti nivelyrą, kaip reguliuoti nivelyrą.
ĮDOMUS VIDEO:

Geometrinis niveliavimas

Geometrinis niveliavimas– tai vienas iš tiksliausių ir statybinėje praktikoje labiausiai paplitusių niveliavimo būdų. Jis pagrįstas horizontalaus spindulio projektavimu į matuokles, pastatytas niveliavimo taškuose. Pagal nivelyro padėtį niveliuojamų taškų atžvilgiu yra du geometrinio niveliavimo būdai: niveliavimas iš vidurio ir niveliavimas pirmyn.



Kai nivelyras statomas maždaug vienodu atstumu tarp abiejų matuoklių, matavimas vadinamas niveliavimu iš vidurio. Jei AB yra ėjimo kryptis, kai a vadinama atskaita atgalinėje matuoklėje, b – atskaita priekinėje matuoklėje. Aukščių skirtumas tarp taškų A ir B yra lygus matuoklėse gautų atskaitų skirtumui: h = a – b Taško B aukštis yra lygus:


 Niveliuojant pirmyn nivelyras statomas virš taško A, kurio aukštis H_A yra žinomas. Ant taško B, kurio aukštį H_B reikia nustatyti, pastatoma matuoklė. Po to išmatuojamas instrumento aukštis i (nuo taško A iki okuliaro centro) ir atskaičiuojama atskaita matuoklėje, kuri pastatyta ant priekinio taško B. Taško B ir taško A aukščių skirtumas h yra lygus: .



t.y., niveliuojant pirmyn, priekinio taško aukštis yra lygus instrumento horizonto ir atskaitos ant to taško pastatytoje matuoklėje skirtumui. Nivelyro horizontas altitudėms skaičiuoti naudojamas tada, kai, vieną kartą pastačius nivelyrą, išmatuojami daugiau kaip dviejų žemės paviršiaus taškų aukščių skirtumai ir skaičiuojamos altitudės kadastriniai matavimai. Niveliuojant taškus A, C, D ir B iš vienos nivelyro stoties, kai matuoklių atskaitos atitinkamai yra a, c, d, b, taškų C ir D altitudės skaičiuojamos pagal nivelyro horizontą taip: 

 
t.y. sudėtinis niveliavimas
Nivelyras – tai geodezinis instrumentas aukščių skirtumui tarp taškų nustatyti, vizuojant horizontaliu spinduliu.
Nivelyro žiūrono vizavimo ašį pastatyti horizontaliai galima naudojantis gulsčiuku arba kompensatoriumi. Kompensatoriai, kaip ir gulsčiukai, dirba, veikiami sunkio jėgos. Svarbiausios jo dalys: žiūronas 1, cilindrinis kontaktinis gulsčiukas 2, žiūrono fokusavimo sraigtas 3, sferinis gulsčiukas 6, veržimo sraigtas 4, mikrometrinis sraigtas 5, kelmelis 7, kėlimo sraigtas 8, elevacinis sraigtas 9. Matuoklė- naudojama geometriniam niveliavimui. Matuoklės būna 3-4 m ilgio, 8-10 cm pločio ir 2-2,5 cm storio. Vienoje arba abejose matuoklės pusėse sužymimos padalos. Apatinis matuoklės galas turi būti apkaustytas, nuo jo , kaip nuo nulio, atskaičiuojamos padalos.

Vertikalių kampų matavimas. Nulio vieta. Vertikalių kampų matavimo tikslumas.

 

Vertikalus kampas matuojamas taip:

1)Teodolitas centruojamas ir nustatomas vertikaliai. Padėtyje SK (arba SD) žiūrono viduriniu horizontaliuoju siūleliu vizuojama į reikalingą tašką M. Nugulsčiuojamas ir atskaičiuojama vertikaliojo limbo padėtis, kurią sutrumpintai žymėsime SK (arba atitinkamai SD).2) Detalusis planas žiūronas verčiamas per zenitą ir teodolito padėtyje “skritulys dešinėje” vizuojama į tą patį tašką. Patikslinus vertikalųjį nugulsčiavimą daroma atskaita SD.3)Iš teodolitą atitinkančių formulių skaičiuojamas nulio vietos (NV) ir vertikalaus kampo  reikšmės:Nulio vieta (NV) – tai vertikaliojo skritulio ataskaita, kai žiūrono vizavimo ašis yra tiksliai horizontali. Kai NV > 1’-2’, ji reguliuojama keičiant gulsčiuko padėtį. Vertikalių kampų matavimo tikslumas labai priklauso nuo teodolito bei matavimo proceso paklaidų ir atmosferos sąlygų. Vertikalių kampų matavimo tikslumas 1,5-2 kartus mažesnis negu horizontaliųjų kampų.

Horizontalių kampų matavimas ruožtų, krypčių ir kartojimo būdais. Horizontalių kampų matavimo tikslumas.

 

Matuojant kampus, vietovėje turi būti pažymėti taškai. Kampo viršūnėje, taške 2 statomas teodolitas, ten jis centruojamas ir gulsčiuojamas.

Kampo matavimas ruožtu būdu. Matavimo tvarka tokia: I pusruožtis (SD- skritulys dešinėje arba SK-skritulys kairėje): 1) Vizuojame į dešinį tašką 1 ir horizontaliame limbe atskaitoma a_d. 2) Atpalaidavus alidadę, vizuojame į kairįjį tašką 3) limbe atskaitoma atskaita a_k. II pusruožtis (SK arba SD): 1) Limbas pasukamas 1-2 kampu, kad pasikeistų krypčių atskaitos.2) Žiūronas verčiamas per zenitą ir kartojami pirmojo pusruožčio veiksmai.

Atskaitos surašomos į žurnalą. Žurnale skaičiuojamos kampo reikšmės iš pirmojo ir antrojo pusruožčių atskaitų:  = a_d -a_k. Jei a_{d <} a_k, tai  = (a_d +360- a_k). Skirtumas tarp kampų, gautų atskiruose pusruožčiuose, neturi būti didesnis, kaip t’2, kur t – atskaitymo tikslumas. Kampo matavimas kartojimo būdu. Kartojimo būdu matuojama tada, kai norima, kad kampo matavimas būtų tikslesnis. Kartojimo būdas nuo ruožtų būdo skiriasi tuo, kad, matuojant šiuo būdu, kampas nuosekliai atidedamas limbe p kartų, atskaičiuojant tik matavimo pradžioje ir pabaigoje. Matuojant kampą 2 daroma taip:1) teodolito limbe nustatoma atskaita, artima 0. Vizuojant alidadė sukama kartu su limbu ir, limbą užveržus, jo mikrometriniu judesiu vertikalusis siūlelis nutaikomas į tašką 3, atskaičiuojamą limbe a₁;2) atpalaidavus alidadę, topografinė nuotrauka vizuojama į tašką 1 ir limbe neatskaičiuojama;3) pasukant limbą, esant priveržtai alidadei, vėl vizuojama į tašką 3 ir neatskaičiuojama;4) pasukant alidadę, vizuojama į tašką 1 ir atskaičiuojama limbe a₂.Buvo padaryti du kartojimai. Panašiai matuojama atliekant tris ar daugiau kartojimų. Kampas skaičiuojamas iš formulės: 

 čia – k – nulinio atskaitymų indekso praėjimų pro limbo nulį skaičius; p – kartojimų skaičius.

Krypčių būdas. Kai iš vieno taško eina daug krypčių , tarp kurių reikia išmatuoti kampus

 

Matuojama taip:1.Žiūronui esant SD padėtyje, vizuojama paeiliui į 1,2,3,4 taškus ir vėl į 1, atskaitant limbą. Kadangi į tašką 1 vizuojama du kartus, tai būna dvi atskaitos.2.Žiūronui esant antroje padėtyje SK, vizuojama priešinga kryptimi, t.y. į 1,4,3,2,1. Imamas atskaitų, kai buvo vizuota į 1 tašką, vidurkis. Paskui skaičiuojami pusruožčiais išmatuoti kampai ir imami jų vidurkiai. Horizontalių kampų matavimo tikslumas priklauso nuo teodolito ir gairių pastatymo tikslumo taškuose, nuo prietaiso, vizavimo ir atskaičiavimo klaidų. Kampų matavimo tikslumui didelę įtaką turi ir atmosferos sąlygos: oro temperatūra, vėjas ir ypač šoninė refrakcija.